Pasėlių draudimo Lietuvoje istorija

Pasėlių draudimą Lietuvoje iki 1999 metų vykdė tik viena bendrovė – AB „Lietuvos draudimas“. Tačiau ši draudimo rūšis bendrovei buvo nuostolinga, todėl 1999 metais „Lietuvos draudimas“ nutraukė šią paslaugą. 2000 metais iš „Lietuvos draudimo“ pasėlių draudimo estafetę perėmė tuo metu dar valstybinio „Lietuvos Žemės ūkio banko” dukterinė bendrovė – „Lietuvos žemės ūkio banko draudimas“.

Pakeitusi pavadinimą į „NORD/LB draudimas“, bendrovė toliau tęsė šią veiklą, siekdama užtikrinti kompleksinės draudimo paslaugos teikimą žemdirbiams, nors pats pasėlių draudimas ir buvo nuostolingas. Žemdirbiai drausdavo tik pačias rizikingiausias augalų rūšis. Kadangi būdavo apdrausta tik apie 0,5 % visų pasėlių plotų, o žemdirbiai draudimui parinkdavo tik tuos laukus, kuriuose rizikų pasireiškimo tikimybė buvo didžiausia, draudikai kiekvienais metais patirdavo nuostolius. Pasėlių draudimo apimčių augimui trukdė ir tai, jog žemdirbiai turėjo galimybę piketų bei kitų politinių priemonių pagalba išsireikalauti iš valstybės kompensaciją už meteorologinių reiškinių padarytą žalą pasėliams. Tad kam reikia drausti pasėlius ir mokėti draudimo įmokas, jei išmoką galima gauti už dyką?

Draudikams stigo kompetencijos įvertinant augalų pažeidimų įtaką galutiniam derliui, sugebėjimo ir noro kvalifikuotai ir suprantamai paaiškinti žemdirbiams žalų vertinimo metodus. Tad derybos laukuose paprastai baigdavosi abiejų šalių nepasitenkinimu, kuris dažnai peraugdavo į pozicijų derinimą teismuose, o tai nepridėjo populiarumo pasėlių draudimo paslaugai, formuodavo neigiamą žemdirbių nuostatą draudikų atžvilgiu.
Atsižvelgdama į neigiamus pasėlių draudimo veiklos rezultatus, „NORD/LB draudimas“ į savo struktūrą pajungusi „PZU Lietuva“ 2007 metų rudenį paskelbė nutraukianti pasėlių draudimo veiklą Lietuvoje. Žemdirbiams neliko jokios galimybės apdrausti savo pasėlius nuo stichinių nelaimių padarytos žalos.

Dar 2006 metais, įvertindama žemdirbių nepasitenkinimą teikiamos draudimo paslaugos kokybe, Žemės ūkio ministerija sukūrė darbo grupę, kurioje buvo ministerijos, Lietuvos Agrarinės ekonomikos instituto (LAEI), socialinių partnerių – Žemės ūkio subjektų asocijuotų struktūrų, Draudikų asociacijos bei draudimo bendrovių atstovai. Darbo grupei buvo pavesta paruošti pasėlių draudimo sistemos Lietuvoje koncepciją, kuri atitiktų žemdirbių lūkesčius, valstybės strategiją, Europos Sąjungos prioritetus, tendencijas bei būtų patraukli Lietuvoje veikiančioms draudimo bendrovėms. LAEI mokslininkai išsamiai išanalizavo kitų Europos, Amerikos, Azijos šalių patirtį pasėlių draudimo srityje, galiojančius teisės aktus, pagrindines tendencijas ir pateikė rekomendacijas būsimam modeliui.

1. Suinteresuotumas ir savanoriškumas:
   • visų subjektų interesu pagrįstas dalyvavimas sistemoje;
   • rizikų pasidalijimas žaloje (ūkininkas-draudikas);
   • kompromisas subjektų interesuose;
   • savanoriškas dalyvavimas prievolėje (privalomas draudimas t.t. atvejais)
2. Bendradarbiavimas (koordinuota subjektų sąveika).
3. Teisingumas ir objektyvumas:
   • objektyviai įvertinta ir teisingai atlyginta žala;
   • nuostoliai nekompensuojami, jei galima nuo jų apsidrausti;
   • ekstremalių rizikų solidarus kompensavimas.
4. Efektyvumas (pačios draudimo sistemos ir draudžiamų subjektų):
   • ekonomiškumas;
   • konkurencingumas.
5. Skaidrumas:
   • vieningos taisyklės apibrėžiant įmokos dydį, rizikos pobūdį, žalos pasireiškimo lygį ir t. t.;
   • draudimo naudos propagavimas (mokymai, konsultacijos, informavimas).
6. Lankstumas, pritaikymas:
   • subjektų galimybė įtakoti draudimo sąlygų turinį, jų pakeitimus;
   • sistemos galimybė prisitaikyti prie aplinkos apribojimų.
7. Sistemos stabilumas – stabilios „žaidimo taisyklės” 5-10 metų.
8. Sistemos tęstinumas (vystymo galimybė):
   • nauji rinkos dalyviai;
   • naujos veiklos sritys ir formos.

Apie „VH Lietuva” veiklą nuo pradžių skaitykite knygoje „VH Lietuva 10 metų sėkmės istorija”